Kaip pakarti piršlį
Šį tekstą gali paskaityti svečias ar muzikantas, jei planuojate karti piršlį:
Kaltinamoji išvada
Gerbiami sveteliai, truputėlį susimilkit, mažumėlę pritilkit ir paklausykit mūsų piršlio Melagėlio nuodėmingo gyvenimėlio įstorijos.
Gyveno kaime močiuliukė,
Tokia maža putli ir storuliukė.
Ir susilaukė ji sūnaus sūnaičio,
Tokio dailaus miklaus lyg pagaikščio.
Paaugęs, paūgėjęs jos sūnelis
Tuoj ėmė sau dairytis į paneles,
O šios nekaltos, negirdėjusios kas melas
Tuojau pamilo berną lyg avelės.
Paaugęs, pasisėmęs patyrimo
Bernaitis prie mergelių nenurimo.
Ir štai jaunikis mus panūdo į jį kreiptis,
Nes šią uogelę jis norėjo greičiau vesti.
Tai va, melagis gi šis mus piršlelis
Melu apsuko galvą šiai mergelei.
Pripasakojo jaunai koks jaunikio rūmas,
Aplinkui apsodintas vien tik rožių krūmais.
Kieme tvartų stogai apdengti auksu.
Pilni žirgų ristūnų auksakarčių.
O pasirodo vietoj šių didžių gėlynų
Prie tako guli tiktai karvės blynas.
Ir vietoje stogų dešrom ir kumpiais klotų
Palikę šiferiai vien žvirblių apkakoti.
Tvarte gi vietoje žirgų ristūnų
Sulėkę kelia balių katinai ir šunys.
Iš maišo štai yla laukan išlindo
Ir mus piršlelis šaukias teismo linčo.
Taigi sveteliai piršlį reikia teisti.
Žemyn už kojų šulinin nuleisti
Arba tačka į krūmus jį nuvežti.
Ir kotais grybų iki bambos tuoj apmesti.
Jei ši bausmė melagio nepribaigtų
Aš siūlau jį viešai čionai pakarti.
Tuomet prieš budeliui jam uždedant šią kilpą
Aš siūlau dar pagarsint piršlio testamentą.
Tegu melagis savo turtą išdalina
Gal liks kas mums dar tinkamo šiandieną.