Mamos laiškas dukrai
Miela dukra, būk kantri, kai aš pasensiu. Ir pasistenk suprasti, kaip aš jausiuosi. Jeigu mums kalbantis aš 1000 kartų pasakysiu tą patį, tai nepertrauk manęs ir nesakyk, kad tą jau girdėjai. Tu tiesiog paklausyk... Ir pasistenk prisiminti, kad kai tu buvai maža, aš tau 1000 kartų skaičiau tavo mėgstamiausią pasaką iki kol tu užmigdavai.
Kai nebegalėsiu nusimaudyti pati ir spyriosiuos, jei norėsi man padėti, nepyk ir negėdink manęs. Prisimink, kaip aš laksčiau paskui tave kiekvieną vakarą, norėdama tave nuprausti.
Jeigu nemokėsiu naudotis moderniomis technologijomis, tai tiesiog duok man daugiau laiko, pamokyk mane dar kartą. Juk aš kantriai tave mokiau nulaikyti šaukštą, apsirengti, vaikščioti ir kalbėti... Ir tau irgi nevisad sekėsi.
Ir jeigu man sunkiai seksis eiti, tai duok man ranką, taip, kaip aš tau duodavau savąją, kai tu dar nemokėjai vaikščioti.
Būk kantri, kai aš pasensiu, nekelk balso, nepyk. Žinok, kad aš pavargau ir dabar man svarbiausia tiesiog dar šiek tiek pabūti su tavimi. Kai aš pasensiu, tu neliūdėk, tiesiog pabūk šalia ir žinok, kad mano gyvenimas baigiasi kupinas meilės. Kai aš pasensiu, kartu prisiminkime visas mielas akimirkas, juk tai didelė dovana, kurią mums suteikė gyvenimas.
Ir kai ateis ta diena... Tai tu žinok, kad aš tave visada mylėsiu, visada palaikysiu ir visada tau šypsosiuos.