Piršlio korimas (yra budelio ir teisėjo žodžiai)
Piršlio korimo ceremoniją pradeda budelis, paskelbdamas piršlio paieškas:
Šiandien prie vartų pastebėta graudžiai raudanti jaunoji, dėl sudeginto rūtų vainikėlio ir išmintų rūtų. Jaunikio savijauta gera, jis pikdžiugiškai, kvatojo ir džiaugėsi gavęs nė karto netekėjusią mergelę. Šiuo momentu jis visiškai patenkintas ko nepasakysi apie jaunąją. O piršlys, pritarškėjo prižadėjo, primelavo, kad jaunikis turtingas aukso namuose gyvena, iš jaunystės šulinio geria, o naktimis aukso kalnus verčia ir deimantiniu kirvuku darbuojasi. Patikėjo piršlio melagio pasakomis dora mergaitė XXX (jaunosios vardas) ir ....... (jaunikio vardas) jaunytę privatizavo. Ir visur čia kaltas melagis piršlys. Gal kas matėte kur jis dingo? Jį nubausti reikia, užkutenti, užbadyti baravykų kotais, o gal šampinjonais užmėtyt.
Visi ieško piršlio. Kai šį randa, budelis tęsia:
Norėčiau perskaityti kaltinamą, paklausykit pone teisėjau. Visų pirma jis sumelavo ir išviliojo šitą jauną gražią mergaitę tais žodžiais: „Eik, jauna mergele į bagotą vietą. Tu rasi: pieno prūdai, grietinės šuliniai, alaus sklepai, tvoros vėdarais tvertos, medaus šaltiniai, lašinių paltimis stogai dengti, vaško pečiai nulipdyti, medaus užpečkiai.“ O dabar iš to pasigyrimo, kai mes nuvykom į tą vietą, nėr nei už lūpos ką kišt. Tarkit žodį pone teisėjau, ką už šitokią neteisybę reikalinga daryti: Ar į patalus suvynioti, rykštėmis užvanoti, ar už trijų sienų pastačius vilnų kuodeliais užmušti arba galėtume su maišu galvą nukirsti“.
Persirengęs teisėju, atsako:
Suvoksite jūs dabar mano teisybę, kaip iš pečiaus kaktos šviesybę. Dabar, pons piršly, gyvas nebeliksi. Bet prieš tai paskutinę valią norėtume išgirsti. Kam savo turtą nevalyvą paliksi.
Kalba piršlys:
Aš būdamas šviesaus proto ir be galo protingas, nors esu dar jaunas ir nepatyręs, nei vienai mergai kailio nenudyręs, o ant galo mirtį baisią apturėsiu. Už ką gi mane bausite, žmonės mielieji? Argi nepadariau malonės? Žiūrėkit, pora kaip du balandėliai, abudu kartu gulė, abudu kartu kėlė. Pats mačiau. Oi verkit, mergelės, tuoj mane nužudys, netekėjusios liksit, o ir jūs pabrolėliai senberniais vaikščiosit. Na, jeigu jau mano gyvenimas kabo ant plauko ir mane jauną, gražų mirti pasmerkėte, tai leiskite bent jau testamentą perskaityti ir tinkamai savo turtą paskirstyti.
Testamentas surašytas ant blonknoto tipo lapelių. Kai vieną lapą perskaito, nuplėšia ir duoda pamergėm ašarom valytis:
Taigi, tiems, kas beplaukiai, palieku plaukus bagotus, ten kur praplikę, kad gražiai apklotų.
Iš pilvo būgną padarykit, kad šonkauliais mano mušant jis skleistų didelius garsus ir visiems bernams primintų mano kėslus apvesdint juos visus. Iš ausų lokatorius padirbkite, kad gundančius mergų garsus gaudytų ir bernams koordinates nurodytų. Liežuvį, per kurį man budeliai paskelbė mirtį, kaimo pletkininkėms prašau paskirti, kad daugiau pletkavotų ir mane geru žodeliu minavotų.
Porą oktavų dantų savo muzikantams palieku, kad vietoj klavišų pakeist galėtų. Drabužius viršutinius prie bažnyčios sėdintiems ubagams palieku, kad už mano gerą dūšią maldą sukalbėtų.
Apatinius tuoj pat atiduosiu, kad doras mergeles apsaugot galėtų, užsimaukit užsimaukit ant slapčiausios skaistybės.
Piršlys maunasi pats šeimyninius ir dalija pamergėms.
Negalvokit pabroliai jūsų be palikimo nepaliksiu, kad jau senberniais liksit bent jau paponešiais pasidžiaukit.
Piršlys kiekvienam užsega liemenukus.
Na, o jauniesiems palieku daiktą, vardu nepavadintą, kad vaisingumą neštų ir vaikelių daug pridarytų.
Įteikiamas dirbtinis penis.
Mano testamentas įsigalioja tuoj po mano mirties.
Dabar kalba svočia:
Mieli, sveteliai, gerbiamas teisėjau, nežudykit piršlio. Tik per piršlio didelę savimonę šiandien turime tokią ulionę. Jeigu piršlio nebeliks, baisių nelaimių daug nutiks. Mergelės rūteles kedens ir netekėjusios pasens. O tie berneliai, jaunieji žirgeliai, uliavos, uliavos ir ant galo sukvailios, nes berneliai be žmonelių, kaip mašinos be ratelių. O mergelės be vyrelių, kaip gėlytės be lapelių. Jeigu ne piršlys, būtumėte ir jūs nė vienas nevedęs ir ant šito margo svieto vaikų niekas neturėtų. Taigi, prašom, mieli žmonės, pagailėkit piršlio. Jūsų už tai jis nepamirš, o mes kur buvę kur nebuvę vėl veselioj veseliosmos.
Teisėjas atsako:
Viską išklausęs ir įvertinęs galiu skelbti ir teismo sprendimą. Na, piršlys bagotas, turto daug prikaupęs, bet neskūpas, testamentą surašęs ir jį išdalijęs, nusipelnė už jaunų mergelių suvedžiojimą, ir laimės, ir turtų pažadėjimą, už rūtų ir skaistybės jaunų mergelių sumindžiojimą bei jaunų bernelių į žmonų tinklą įtraukimą, įsakau skaudžiai piršlio nebausti ir jo nekarti, kad varnos jo kūno neišnešiotų ir ant svieto jo nesimatytų, neskausmingai paskandinti.
Piršlys atsisveikina:
Sudie, jaunieji, sudie sveteliai, sudie mano brangiausia žmonele, sudie pasauli, toks neteisingas. Gerai gyvenkite, naktimis netingėkite, bent vienam savo vaikeliui mano vardą uždėkite.
Budeliai veda piršlį paskandinti, tuo tarpu jaunoji jį išgelbėja uždėdama rankšluostį. Kalba svočia:
Paklausykite brangieji, palikot mane vieną šiame pasauly vargti, piršlį nuskandinot, jo kraują nuleidot, labai prašau bent jau piršlio atminimui jį geru žodžiu minėkit, na o mane užjausdami ir su manim gedėdami „svočios ašaromis“ vaišinkitės, kad vėliau jums, negailestingieji, širdys sopėtų.
Svočia visus vaišina gėrimu - Svočios ašaromis.