Svočios karvojus
Šie žodžiai apie tai, kaip seniau būdavo kepamas karvojus, gali praversti kuriant savo vestuvių scenarijų bei būti įdomūs svečiams išgirsti:
Karvojus yra būsimos jaunavedžių gerovės, buities, gyvenimo ir duonos simbolis. Kaip senoliai sakydavo, karvojus turi sverti 9 mieras, būti iškeptas iš 7 rėčių miltų, gautų iš 7 stogų, išstovėjusių 7 metus. Prie šių miltų turi būti pridėta 7 statinėlės sviesto, ir 7 kapos kiaušinių. Vanduo, pasak dainos, turįs būti iš 3 šventų upių. Kai kuriose apylinkėse į karvojaus vidų deda pora kiaušinių ir pinigą, kaip vaisingumo ir turtingumo simbolius. Viršų apsupa aplink pinta iš tešlos kasa, kuri simbolizuoja mergaitės skaistumą, nykstantį su karvojaus suvalgymu. Viršų puošia paukštukais (tai rojaus paukščių simbolis, kurie savo sparnais karvojų maišė), mėnuliais ir žvaigždutėmis (jie turėję šviesti jaunavedžiams jų gyvenime), kryžiukais (reiškė naujo gyvenimo palaimą), rūtomis, statinėlėmis, karvutėmis (turėjo simbolizuoti pasisekimą ūkyje), gėlėmis, šakutėmis ir t. t. Taip pat ant karvojaus statė dvi lėles, papuoštas įvairiais popierėliais. Jos vaizdavo arba senovės namų dievukus, arba pačius jaunavedžius
Paprastai karvojus kepamas porą dienų prieš vestuves. Jį kepa ištekėjusios ir visų gerbiamos moterys. Kartais kepa ir vyrai. Nuotakos motina eina kviesti kepėjų. Prieš pradedant darbą, kreipiamasi į gimdytojus, ar su Dievu leis karvojų daryti ir namus linksminti. Tada vidury pirkios stato lovį arba duonkepę (vieta, kur kepama duona) ir pradeda darbą. Dirbdamos geria degtinę, kurios dalį pila į tešlą, kad karvojus būtų linksmas, paskui šoka, dainuoja. Paprastai į duonkepę miltus pila motina arba krikšto motina. Taip pat į vestuves ji kviečia Dievą. Pasak senolių, karvojų reikia kepti saulėtą dieną. Kai kuriose apylinkėse karvojų kepa naktį, iki aušros. Kada tešla jau parengta, ją apdengia skara, o piršlys pakelia duonkepę iš keturių pusių (ją pakelia į šiaurės, pietų, rytų ir vakarų puses), kad visos merginos ištekėtų. Kol tešla pasikelia, visi valgo, geria, šoka ir dainuoja. Tešlai pasikėlus, daro karvojų. Pirmas dvi saujas išima kryžmai, iš kurių daro jauniesiems mažus karvojus. Paskui apdengia suolą balta paklode, ant kurios apverčia duonkepę, o ant jos deda kryžmai šiaudus, ant viršaus deda tešlą ir dirba karvojų. Padirbę ir papuošę deda karvojų ant naujos lopetos (kepimo įrankis) ir dainuodami "lada, lada" sodina į krosnį. Paskui šoka su lopeta, muša triskart į lubas arba slenkstį ir išmeta lopetą ant stogo.
Karvojininkės ir piršlys pakelia duonkepę į viršų, suduoda triskart į lubas, bučiuojasi kryžmai, šoka ir dainuoja. Iškepusį karvojų išima iš krosnies, deda ant duonkepės dugno, apipila avižomis, kartais apyniais arba šienu, puošia ir maršalkas (piršlys, supiršęs jaunuosius, vadovaujantis vestuvėms), užsidėjęs ant galvos, apeina triskart stalą ir išneša jį į kamarą (šalta patalpa).
Vestuvių pabaigoje karvojų iškilmingai įnešdavo į namus: priekyje eidavo piršlys, jam iš paskos jaunoji ir svočia, už jų jaunosios pabroliai. Jį padalindavo visiems vestuvininkams.