Vyro pamąstymai apie meilę santuokoje
Tai istorija, kuri plačiai paplito po visą pasaulį. Ją parašė žydų tikėjimo sutuoktinis, motyvuodamas tuo, kad šiuolaikinė media mums bruka klaidingą meilės suvokimą, todėl ir yra tiek daug skyrybų ar santuokų, kuriose baigėsi meilė. Galbūt ji ar jos ištrauka tiks Jūsų scenarijui:
" Aš esu juokingas, emocingas, perdėtai sentimentalus kvailelis. Ko gero dėl to aš savo žmonai pasakiau, kad ją myliu antrojo mūsų pasimatymo metu. Iki tol aš labai stipriai stengiausi šį jausmą užtildyti ir neišrėkti jo kur kas anksčiau. Kad ją myliu, aš norėjau pasakyti jau pirmojo pasimatymo metu. Bet žinojau, kad tai ko gero nuskambėtų keistai. Aš vis dar prisimenu jos reakciją. Ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo pusiau drovia, pusiau nustebusia šypsena. Tada ji linktelėjo ir nukreipė savo žvilgsnį į dangų. Negalvokite, kad mano širdis subyrėjo į šipulius dėl tokios jos reakcijos. Ko gero dalis manęs tada jautė, kad ji buvo kur kas išmintingesnė ir santūresnė nei aš. Bet laikui bėgant aš taip pat supratau, kad ji žinojo kai ką, ko aš nežinojau. Mes susitikinėjome labai trumpai. Po poros mėnesių mes susižadėjome. Dar po trijų mėnesių mes susituokėme. Ir visą tą laiką aš svaigau nuo meilės. Ši ugnis degė manyje, ugnis, kuri liepsnojo taip pat kaitriai kaip antrojo pasimatymo metu. Aš buvau įsimylėjęs. Bet mes susituokėme ir viskas pasikeitė...
Santuoka, greičiau nei aš buvau pasiruošęs, padarė štai ką: ji ėmė gesinti tą jausmą. Aš stengiausi labai stipriai ir sunkiai išlaikyti taip pat liepsnojančią meilės ugnį, bet ji vis silpo ir silpo. Turiu omenyje, kaip galėjo ji liepsnoti kai sėdi su žmona prie bendro stalo ir abu tariatės kaip išleisti paskutinius likusius dvidešimt litų iki kol gausit naują algą? Kaip gali jausti meilę kai kyla ginčas? Kaip gali ją jausti kai manai, kad visiškai logiška palikti kojines ant grindų kai tau jų nebereikia, o ji laikosi tos pamišusios minties, kad jos turi keliauti į skalbinių krepšį? Buvo tiesiog neįmanoma išlaikyti pasimatymų ugnies degimo kai kasdienis gyvenimas su jo smulkmenomis užgriuvo mus. Ir iš pradžių tai varė mane iš proto. Tas jausmas juk reiškė meilę! Tas susijaudinimas ir buvo, iš ko aš supratau, kad man ji brangi! Ir staiga gyvenimas tapo šia nuobodybe. Net kai aš buvau su ja. Ypač kai aš buvau su ja. Net blogiau, atrodė, kad kuo labiau aš stengiausi būti sentimentalus ir mylintis, tuo silpnesnio atsako sulaukdavau. Tačiau nebuvo taip, kad ji man nerodė meilės, tiesiog atrodė, kad mes tai darome skirtingais momentais. Pavyzdžiui, kai aš pasisiūlydavau suplauti indus. Arba pagaminti pietus po jai sunkios dienos. Arba, kai mes susilaukėme dukters, kai aš perėmiau dalį jos auginimo ir rūpinimosi ja darbų. Nemanau, kad aš tai suvokiau sąmoningai kurį laiką. Tai tiesiog vyko palaipsniui ir kartojosi. Bet manau, kad tai mane paveikė. Nes mūsų santuokai tęsiantis, aš pastebėjau, kad jai siūlydavau vis daugiau pagalbos namuose. Ir kiekvieną kartą ji į mane pažvelgdavo tuo žvilgsniu. Žvilgsniu, kupinu neabejotinos meilės. Tokiu kupinu švelnumo ir tokiu gražiu. Užtruko ilgiau nei norečiau pats sau pripažinti suprasti, kas vyko. Bet galiausiai viskas tapo aišku. Duodamas, padėdamas savo žmonai, savaime atradau tą jausmą, kurio taip desperatiškai ieškojau. Tai nebuvo kažkas, ką aš galėjau priversti pasirodyti, tiesiog tai, kas atsirado kaip mano davimo rezultatas. Kitaip tariant, kasdieniuose darbuose aš radau meilę, kurios taip ieškojau. O dar įdomiau tai, kad kai aš tai suvokiau sąmoningai ir pradėjau ieškoti dar daugiau progų duoti, mes abu tarytum intuityviai pradėjome elgtis lyg įsimylėjėliai.
Ir šiandien, kai esu vyresnis ir labiau patyręs santykiuose, aš kai ką supratau. Kai ką, ko nenorėjau ilgą laiką pripažinti, bet ko negalima paneigti. Aš nemylėjau savo žmonos to antrojo pasimatymo metu. Aš nemylėjau jos kai mes susižadėjome. Aš nemylėjau jos net kai mes tuokėmės. Nes meilė nėra jausmas. Ta ugnis, kurią aš jaučiau, tai buvo tiesiog jausmų ugnis. Kilusi iš jaudulio susitikinėjant su moterimi, su kuria jaučiau, kad galėčiau susituokti. Bet tai nebuvo meilė. Ne, meilė nėra jausmas. Meilė nėra net daiktavardis. Tai veiksmažodis. Geriau apibūdinama kaip davimas. Kaip kito poreikių iškėlimas aukščiau savųjų. Taigi, kodėl aš nesulaukiau atsakomosios meilės kai mes iš pradžių buvome susituokę? Nes tai, ką aš dariau, kaip meilinausi, dariau ne dėl jos. Dariau dėl savęs. Dėl jausmo savyje. Net kai šį jausmą išlaisvinau iš savo krūtinės, tai nebuvo meilė. Būti apsvaigusiu kvaileliu nėra meilė. Pasakyti kažkam, kad myli dar nereiškia, kad taip ir yra. Štai kodėl mano žmona tada į mano pasakymą tik nusišypsojo puse lūpų. Ji žinojo, net jei aš pats nesupratau, kas iš tiesų yra meilė..."
Originalus tekstas čia.