Žodžiai laidotuvėms
I variantas
Ar tu tiki, ar tu žinai? Yra pasauliui planas kur kas didesnis nei tu numanai.
Ir horizontas driekiasi toli toli, kur kas toliau nei tu matai.
Kažkur aukštybėse šviečia dangaus namai sieloms visų.
Kviečiantys pavargusius mus nurimt, atsipūst nuo gyvenimo audrų.
Tu tai vadini mirtimi, bet žodis toks netikslus.
Nemirtingumas, kūno miegas saldus, tai, kas padaro mus vėlei laisvus.
Siela nepavaldi erdvės arba laiko pančiams, užgimus būti laisva.
Tad kam verkt ir gailėti mirčiai aplankius? Nemirtingumas – štai kas tai yra.
Pasaulio darbai visi užbaigti, ramybė apgaubia širdį.
Tai ne mirtis, ne pabaiga. Nemirtingumas lyg naujas posūkis upės vandenį plukdo.
Dabar tu tiki, dabar tu žinai apie pasaulio planą.
Mirties juk nėra. Nemirtingumas – tai dovana tavo sielai.....
II variantas
Akimirkai pajutau angelo prisilietimą. Visai šalia. Nors nieko nemačiau.
Akimirkai aš angelą jaučiau. Arti, labai labai arti. Siųstą paguodai nešti ant baltų sparnų.
Akimirką aš pamaniau, kad jis į skruostą pabučiavo ir Dievišką buvimą jo jaučiau.
Nei vieno žodžio guodžiančio netaręs, šis angelas paglostė širdį, kad nebūtų taip ilgu.
Akimirkai angelo sparnai lyg baltas sniego sapnas apgobė mane, jaučiau.
Ramus žinojimas, kad viskas bus gerai, užliejo sielą, kūną.
Nemirtingumo pažadas saldus įdėtas mirties lūpose užsnūdo.
Šiandien tu - nemirtinga siela amžinybės rūmuos, aš tikiu, žinau.
Akimirkai pajutau angelo prisilietimą. Visai šalia. Nors nieko nemačiau...
Mieli artimieji, iš tiesų, užmigus kūnui amžinu miegu, tikėkime, kad siela nemirtinga, amžina. Nors XXX nėra, bet laikas palietė tik jo kūną. Siela nemirtinga. Nemirtingumo ženklai tai ir mūsų prisiminimai apie jį, ir gyvenimo linijos pratęsimas per vaikus bei anūkus. Velionio nueitas gyvenimo kelias gražus ir prasmingas. Kažkam iš mūsų jis buvo pavyzdžiu bei paguoda. Kažkam mokytoju, patarėju bei ramsčiu, kai jo labiausiai reikėjo. Tikėkim, kad ir dabar jis yra visų mūsų užtarėju dangaus aukštybėse, globojančiu ir saugančiu kiekvieną, laukiančiu amžinybės rūmuose. Pagerbdami velionį, sukalbėkime visi kartu Amžiną Atilsį.
III variantas
Meilė niekada neišnyksta.
Mirtis nereiškia nieko.
Aš tik perėjau į kitą pusę.
Aš esu aš. Jūs esate jūs. Aš vis tebesu tuo, kuo jums buvau.
Galvokite apie mane.
Melskitės už mane.
Gyvenimas yra toks. Kodėl aš turėčiau išnykti iš Jūsų minčių, jei aš tik išnykau iš jūsų akių? Aš tik kitoje kelio pusėje...
IV variantas
Kiekvienas iš mūsų vieną dieną neišvengs susitikimo su savo paties mirtimi. Tai susitikimas su giliausia prigimtimi, savo slapčiausiuoju "Aš". Tai kelionė į naujus horizontus. Užkopus ant kalno mes nepasiekiame horizonto. Jis išnyksta. Bet atsiveria naujas. Kiekvienas naujas horizontas atveria naują pasaulį. Taip mąstydami mirtį galime įsivaizduoti kaip paskutinį horizontą. Už jo tavęs laukia giliausias tavo tapatybės šaltinis. Jame išvysi savo amžinojo veido grožį ir šviesą.
V variantas
Yra esatis, kuri žengia gyvenimo keliu drauge su tavimi. Ji tave lydi kiekvieną akimirką. Slapta seka visus tavo jausmus ir mintis. Ar esi vienas, ar su kitais, ji visada kartu. Kai gimei, ji su tavimi atsirado iš motinos įsčių. Sujaudinti tavo atėjimo į šį pasaulį, žmonės jos nepastebėjo. Nors ji šalia, tu vis dar gali nenutuokti apie jos draugiją. Jos vardas mirtis.
VI variantas
Kartą Mokytojo paklausė, kur keliauja siela, kai žmogus miršta. Jis atsakė, kad niekur. Kur kitur ji galėtų keliauti? Kur kitur yra amžinasis pasaulis? Jis negali būti niekur kitur, tik čia. Mes klaidingai įsivaizduojame, kad Amžinybė yra erdvinė. Nukeliame ją į nežinia kokią galaktiką. Tačiau Amžinybė nėra vieta, veikiau kitoks egzistavimo būvis. Mirusieji yra čia, su mumis, ore, kuriame mes visą laiką judame. Mes pamirštame, kad nėra tokio dalyko, kaip tuščia erdvė. Visa erdvė pripildyta esaties, ypač esaties tų, kurie įgijo amžiną nematomą pavidalą.
VII variantas
Aš pavirtau į vėją medžiuose ir paukščio giesmę.
Aš susiliejau su mėnesienos atspindžiais vidurnakčio danguj.
Tapau vienu su po audros padangėje nušvitusia vaivorykšte.
Esu ankstyvo rytmečio aušroj ir snaigėse, kurios švelniai užkloja žemę.
Mane pajausi gležnais sparneliais virš galvos plazdenant margaspalviam drugiui.
Tu atpažinsi, kad esu išdykusio mažo šunyčio dūkime.
Aš - tai malonus prisilietimas, šiltas apkabinimas, jaukumas...
Atverki savo širdį, kad suprastum... aš nedingau.
Pažvelk giliau į savo sielą... joje mane rasi.
Aš esu čia.
Nebijok, visad esu su tavimi.
Amžinai.
VIII variantas
Aš esu vėjas, išdykaujantis medžiuose.
Ir esu švelni paukštelio daina.
Esu mėnesienos šviesa vidurnakčio danguje
Ir spalvinga vaivorykštė po audros išsisklaidžiusiuose debesyse.
Aš esu ryto rasa
Ir esu ką tik nukritusi snaigė.
Aš - tai drugelis, švelniai palietęs tau skruostą sparnu
Ir mažas šuniukas, linksmai žaidžiantis visą dieną.
Aš - tai trapus prisilietimas,
Jaukus apkabinimas, kupinas meilės.
Tu tik atverk savą širdį... Aš neišnykęs.
Tu tik pažvelki į savąją sielą giliau... Ir tu suprasi, kad aš vis dar esu čia.
XI variantas
Šiandien paminėdama amžiną atilsį …. (vyro vardas) prisiminimą, noriu pasidalinti mintimis apie gyvenimo kelionės pabaigą, o gal tik perėjimą į kitą mūsų amžinybės etapą.
Nors tavęs jau nėra, bet tikiu, kad esi.
Tu - tai vėjas, išdykaujantis medžiuose.
Tu - švelni paukštelio daina vakarėjančioje tyloje.
Mėnesienos šviesa naktinuose sodžiuose
Ir spalvinga vaivorykštė po audros išsisklaidžiusiuose debesyse.
Tu esi spindulys ryto rasoj
Ir drugelis, švelniai palietęs man skruostą.
Geras jausmas širdy, kai esu vienumoj,
Kai į dangų žvelgiu, žvaigždėmis išpuoštą.
Juk tereik tiek nedaug - tik atvert savą širdį...
Tik pažvelgti į savąją sielą giliau...
Ir suprasi, pajausi…
Nors tavęs jau nėra, bet kartu tu esi,
Aukso siūlais amžiams įaustas į manų atminimų juostą.
XIII variantas - žodžiai metinėms
Mielieji, ar jaučiate kaip po truputį traukiasi raudonskruostė vasara vietą užleisdama auksiniam rudenėliui? Tylesniam, ramesniam, kviečiančiam neskubėti ir jaukiai pabūti su artimaisiais, įsiklausyti į švelnią lietaus muziką, įkvėpti gaivios rudeninės vėsos, danguje žvilgsniu palydėti mus paliekančius paukščius… ir pasinerti į prisiminimus. Kaip ir šiandien visus mus draugėn subūrė prisiminimas. Brangaus žmogaus, tetos, draugės, mamos, močiutės… Suskaičiavusios 90-ešimt vasarų kartu ir, kaip tie paukščiai keliauninkai, išėjusios į rudenėjantį dangų. Kiekvienas nors trumpam prisiminkime ją, palietusią mūsų širdis, palikusią meilės įspaudą jose. Palydėkim šį gražų prisiminimą malda.
(galima truputį patylėti, tada garsiai pasakoma malda)
Ačiū, jums, kad šiandien esate kartu, už artumo ir bendrystės jausmą. Mielieji, kviečiu dar truputį pasibūti, pasidalinti žodžiu, prisilietimu ar šypsena, tegu šis magiškas vieningos ir palaikančios šeimos jausmas pasilieka ilgėliau. Dar neskubėkime namo, susėskime visi prie bendro stalo. Kviečiame į kavinę… (pavadinimas).
KAVINĖJE
Mielieji, ačiū, kad susirinkote prie bendro stalo. Mūsų buvimą kartu noriu pradėti žodžiais apie mamą:
Tavo mama yra visada šalia. Nesvarbu koks bebūtų atstumas, kokios erdvės jus skirtų.
Ji yra lapų šlamesyje, kai tu eini medžių alėja.
Ji yra vaikystės maisto kvape, kuris lyg mostelėjus burtų lazdele, sugrąžina mielus prisiminimus.
Ji yra pievų gėlėse, kurias nuskini, žiedeliuose, kuriuos kažkada jai nešei mažulytėj rankutėj.
Ji yra visose gyvenimo spalvose.
Ji tai vėsi ranka ant tavo kaktos, kai jautiesi prastai.
Ji - šiluma, tarsi ta, kurią iškvepi šaltą žiemos dieną.
Ji yra lietaus lašų muzikoje, kuri migdančiai skamba prieš sapnui ateinant.
Ji - vaivorykštės spalvose.
Arba Kalėdų ryto stebukle.
Ji yra ta vieta, iš kurios atėjai. Tavo pirmieji namai ir tavo žemėlapis, kuriuo seki žengdamas naują gyvenimo žingsnį.
Ji - tavo pirma meilė, tavo pirma draugė, net tavo pirmasis priešas...Bet niekas, visiškai niekas pasaulyje nepajėgs jūsų išskirt.
Nes ji - tai dalelė tavęs, kaip ir tu esi dalis mylinčios jos širdies.
Sukalbėkim amžiną atilsį …. (velionės vardas), amžinai liksiančiai dalele vaikų širdies.
(Sukalbama malda)
Kviečiu norinčius su visais pasidalinti prisiminimu apie …. (velionės vardas).
XIV variantas (žodžiai metinėms)
Mieli susirinkusieji,
Žmogui nepavaldus laikas štai nugula balta snaige ant žemės, nuvilnija virtine pilkšvų debesų dangumi, sužiba pavasario rasa ant dar tokios gležnos, gaivios pirmos žolės ar tarsi be pastangų plevena tarp sugrįžtančių namo paukščių pulkų…
Jis lyg mokestį iš mūsų ima valandas, metus, draugus. Sakoma, negailestingas laikas… Bet atminkime ir tai, ką duoda jis. Šiandien tad kviečiu tariant maldos žodžius tyliai prisiminti, juk jis davė išties nemažai gražių akimirkų su mums tokia brangia drauge, mama, giminaite. Kiek buvo juoko, kiek apsikabinimų, pokalbių iš širdies ar tiesiog lengvo pabuvimo tyloje. Juk kiekvienas saugome ne po vieną atminimą, kuriame Ji dar tokia gyva. Tad sakydami maldos žodžius trumpame „Amžiną atilsį jai“ sudėkim viltį, jog yra vieta, kur laikas nebekaraliauja ir akimirkai patikėkim, kad išsitrina riba tarp čia ir ten. Tieskim atminimų tiltą, kad nors truputį tie, kas išėjo, vėl pabūtų su mumis drauge.
Galima pakviesti visus sukalbėti maldą Amžiną atilsį.
Ačiū visiems susirinkusiems. Kartu su, amžiną atilsį …. (mirusios vardas) dukra labai kviečiame nors trumpam pasibūti prie puodelio kavos ir prisiminti mūsų brangią draugę bei mamą. Visi renkamės …. (kavinė).
XV variantas (žodžiai metinėms)
Žodžiai prie kapo:
Akimirkai pajutau angelo prisilietimą. Visai šalia. Nors nieko nemačiau.
Akimirkai aš angelą jaučiau. Arti, labai labai arti. Siųstą paguodai nešti ant baltų sparnų.
Akimirką aš pamaniau, kad jis į skruostą pabučiavo ir Dievišką buvimą jo jaučiau.
Nei vieno žodžio guodžiančio netaręs, šis angelas paglostė širdį, kad nebūtų taip ilgu.
Mielieji, kviečiu visus atverti savo širdis švelniam tarsi netyčia pro šalį prabėgęs vėjelis, angelo prisilietimui. Tegul į mūsų ilgesį bus įmaišyta ir truputis laimės, viena kita šypsena. Juk nors ir per anksti išėjo mylimas .... (vardas), bet paliko amžinybės pažadą per savo vaikus – dvi išaugusias dukras. Paliko tarsi mažytes dovanas, tiek gražių prisiminimų kartu. Pabūkime akimirką su šiuo angelu ir pasimelskime sukalbėdami Amžiną atilsį.
Žodžiai prie stalo
Brangūs artimieji, ačiū visiems, susėdusiems prie bendro stalo. Kaip greitai bėga laikas ir kokios apgavikės mūsų akys, kurios beveik nepastebi, o gal nenori pastebėti laiko tėkmės! Jau X vasarų keitė raudonskruostis ruduo. X kartų buvo įžiebta žvakės liepsnelė, kad prisimintume mums brangią sielą, laukiančią mūsų amžinybėje, o kol kas tarsi baltas angelas, saugančią mus, skubančius kiekvieną savo gyvenimo keliu. Tikiu, kad šiandien, būdami prie bendro stalo, dalindamiesi geru žodžiu vienas kitam, stebuklingai nutiesiame tiltą tarp šiandienos ir amžino gyvenimo, tarsi magiškai ištrindami laiką. Jei tik akimirkai įsiklausysime, esu tikra, kiekvienas širdyje pajausim, jog sėdime čia ne vieni. Šalia švelniai šypsodamasis sėdi ir mūsų baltasis angelas. Pabūkime tad visi drauge, o kad buvimas dar jaukesnis būtų, kviečiu kiekvieną, atmenantį …. (vardas), pasidalinti su visais prisiminimu apie jį.
Užbaigiant pietus galima pasakyti:
Mielieji, ačiū jums, kad pabuvote drauge, ačiū už jaukų laiką kartu, už gražiausią dovaną, kurią tik gali žmogus padovanoti – artumą ir draugystę.
XVI variantas
Paskambink, Mama.
Paskambink, mama, man iš amžinybės,
Ir baltu angelu ant kelių atsisėsk,
Švelnius žodžius kalbėk, suteik stiprybės
Ir savo ranką man ištiesk.
Paskambink man, jei grįžti negalėsi,
Iš balto debesėlio nusileisk,
Kai pūgos sniego pripustys palėpėj,
Tu žiemą į pavasarį pakeisk.
Tu būk žvaigžde ryškiausia tarp žvaigždynų,
Prie mano kojų šiąnakt tu nukrisk,
Jei būsiu kur gyvenime nuklydus,
Tu visą kelią šviesk ir nepalik.
Paskambink, mama, jau pražydo vyšnios,
Nuo ilgesio pabalo obelis,
O tavo akys, kaip linai mėlýnos
Sapnuojasi man per naktis.
Į mano kiemą tu paukščiu sugrįžki,
Gegute beržynėly užkukuok,
Kai naktį negalėsiu aš užmigti,
Lopšinę, kaip vaikystėj padainuok.
Paskambink man rytais, kai saulė teka,
Ar naktimis, kai dyla pilnatis,
Kai degs ant stalo graudulinė žvakė,
Paskambink, kai daužysis man širdis.
Paklausk manęs,- dukrele, kaip tau sekas?
Ar eit gyvenimo keliu nepavargau?
Ar duonos, meilės man kely užteko,
Ar nepaklydusi gyvenime buvau?
Kalbėk upokšniais tu į mano širdį,
Ar ievomis pražyski prie namų,
Paskambink man, kai nieks daugiau negirdi,
Tik aš viena tave išgirst galiu.
Paskambink, Mama, man iš amžinybės,
Pavasario paukščiu suklyk,
Jei negali, žibuokle man pražyski,
Kad aš galėčiau tave aplankyt...
Elena Kasparaitiene