Žodžiai, skirti moteriškumui
uostabūs žodžiai apie moterį ir moteriškumą, kuriuos galima pritaikyti vestuvių proga ir paskaityti jaunajam apie jo nuotaką:
(Autorius nežinomas)
Stebėk kaip atrodo, kaip kalba, kaip juda Moteriška Moteris. Pastebėsi joje paslėptą jėgą, kuri leidžia jai neskubėti, leidžia tiesiog plaukti, pasitikint gyvenimo tėkme. Ji žino, kad gyvenimas jos pusėje ir, kad viskas vyksta jos labui. Bet kokios netektys, bet kokie pergyvenimai neša savyje valančias vibracijas, moko ją išminties.
Ji nekaltina aplinkybių, ji suvokia, kad kiekvieną savo sekundę piešia savo gyvenimo paveikslą. Todėl ji sąmoningai renkasi galvoti tik apie gėrį, grožį ir riboja negatyvią informaciją.
Jos žvilgsnis sutelktas į čia ir dabar, jame yra švelnumo ir besąlyginės meilės. Ji neprisiriša prie vyro, ji bendradarbiauja su juo. Ji moka parodyti vyrui koks jis stiprus, kaip ją žavi jo vyriškumas, tuo pačiu dovanoja vyrui sparnus ir įkvepia siekti naujų aukštumų.
Ir tuštybės minioje ji rami, o ko jai nerimauti? Ji pateikia save kaip brangiausią lobį, jos eisena lengva, kaip drugelio skrydis. Ji gyvena dabartyje, mėgaujasi šio momento grožiu ir žino, kad laimę jausti galima tik čia ir dabar, o ne paskui, kažkada...
Ji geria laimės nektarą saulės spinduliuose, gėlių žieduose, šiltuose vasaros lietaus lašuose, žaidžiančių vaikų juoke, keistuose debesyse, praeivių šypsenose. Ji užpildo save tuo laimės nektaru, padidina juo savo Sielos švytėjimą ir dosniai dovanoja jį kitiems, padėdama prisiliesti prie savo Dieviškumo kiekvienam, kurį Visata atveda į susitikimą su ja...
Ji nekaltina aplinkybių, ji suvokia, kad kiekvieną savo sekundę piešia savo gyvenimo paveikslą. Todėl ji sąmoningai renkasi galvoti tik apie gėrį, grožį ir riboja negatyvią informaciją.
Jos žvilgsnis sutelktas į čia ir dabar, jame yra švelnumo ir besąlyginės meilės. Ji neprisiriša prie vyro, ji bendradarbiauja su juo. Ji moka parodyti vyrui koks jis stiprus, kaip ją žavi jo vyriškumas, tuo pačiu dovanoja vyrui sparnus ir įkvepia siekti naujų aukštumų.
Ir tuštybės minioje ji rami, o ko jai nerimauti? Ji pateikia save kaip brangiausią lobį, jos eisena lengva, kaip drugelio skrydis. Ji gyvena dabartyje, mėgaujasi šio momento grožiu ir žino, kad laimę jausti galima tik čia ir dabar, o ne paskui, kažkada...
Ji geria laimės nektarą saulės spinduliuose, gėlių žieduose, šiltuose vasaros lietaus lašuose, žaidžiančių vaikų juoke, keistuose debesyse, praeivių šypsenose. Ji užpildo save tuo laimės nektaru, padidina juo savo Sielos švytėjimą ir dosniai dovanoja jį kitiems, padėdama prisiliesti prie savo Dieviškumo kiekvienam, kurį Visata atveda į susitikimą su ja...
(Autorius nežinomas)